marskiniai

Man reikėjo naujų marškinių. Pažinojau vieną seną siuvėją, kuris moterų buvo mylimas už dailias suknelių siūles, o vyrų giriamas už siuvamus marškinius, kuriuos audiniu tarsi liejo ant kūno. Siuvėjas juos siuvo visą gyvenimą.

Pasikvietęs mane išmatuoti mano kaklo, pečių ir krūtinės jis cituodavo Frydrichą Nyčę: „Mes apraizgyti tvirtais pareigų raizgais, prigludusiais prie mūsų kaip marškiniai, ir negalime iš jų išsipainioti, nes mes, net ir mes esam pareigos žmonės!“ Ir tikrai jis buvo labai pareigingas.

Man paklausus, kada jau galėsiu segtis naujų marškinių dramblio kaulo sagas, siuvėjas giliai atsiduso: „Pirmiausia man reiks audinio, su savo praeitim ir ateitim, su istorija, nuskalbto ar visiškai naujo. Aš ir čia jaučiu pareigą iš seno kurti naują, o naujame pritaikyti seną. Susirinkęs visus pasaulio audinius, aš noriu sukurti vieną – gydantį, malšinantį skausmus ir saugantį, šildantį ir šaldantį.

Man prireiks žirklių audiniui sukarpyti. O karpant galvoti, apie kiekvieną skiautę, kaip kirpau ją vakar ir kaip kerpu šiandien, kas kart tobulindamas drabužio formas, kad leistų laisviau judėti. Galvoti dar ir apie tai, kaip karpom tėvynę, ir kaip po to mano klientai – rabinas ir kunigas bando klijuoti savo bendruomenes maldomis, mišiomis ir ritualais.

Man reiks dviejų rūšių siūlų, kad vienu suriščiau savo praeitį su ateitim, o kitu lopyčiau senus žmonių marškinius.

Man reiks adatų, kad įsibedęs į pirštą žinočiau, ką jaučia tie, kurie per prievartą ar savo noru badomi.

Man reiks sagų, kurias galėtum greitai atsisegti ir užsegti, kurios pritiktų prie marškinių spalvos. Man reiks vienos, kurią atsegus jaustumeis kaip „Karalius su naujais drabužiais“.

Man reiks tik šitiek – susiūti viską, ką minėjau, kaip pareigą Tau ant pečių“.

Siuvėjas jautėsi pavargęs ir liepė ateiti man rytoj. Tik lyg paraginimą sau tyliai ištarė po nosim: „MARŠ!kiniai“.

Apie tai, kiek daug gali tilpti į vieną žodį ir kokius skirtingus marškinius gali pasiūti kiekvienas siuvėjas.