knyga
skaitnemine knyga nuotrauka

Šaltą žiemos rytą keliais mygtuko paspaudimais bandau nusikelti į biblioteką. Google paieškos laukelyje įvedu frazę „lietuviška literatūra“. Interneto platybės man pasiūlo dar vieną atradimą – ne tik seniausius lietuviškus kūrinius, bet ir istorinį, vieną pirmųjų skaitmenizacijos projektų Lietuvoje.

Technologijoms gūdžiais laikais prieš 12 metų įkurta Lietuvių klasikinės literatūros antologija – virtuali 64 kūrinius talpinanti biblioteka. Nuo Gedimino laiškų iki XX amžiaus pripažintų autorių – lietuvių literatūros raida. Tai UNESCO remta klasikinės pasaulio literatūros virtualios bibliotekos dalis, įkurtas Mokslininkų sąjungos instituto narių būrio. Vargais negalais pavyko rasti entuziastus, kurie tapo vieni šio virtualių bibliotekų pirmtako Lietuvoje iniciatorių, o dabar yra ir pagrindiniai tinklalapio globėjai. Taigi keliauju pas juos, Daivą ir Jurą Ulbikus, išsiaiškinti, kas tuomet paskatino žengti nepramintais takais. Abu jie su šypsena prisimena laikus, kai informacinės technologijos auginosi sparnus.

Vos pakvipo internetu, o jūs jau ėmėtės absoliučiai Lietuvoje naujo reiškinio – knygos internete. Kodėl ryžotės kurti virtualią biblioteką?

Juras: IT technologijos vystėsi labai greitai, tačiau lietuviško turinio jame nebuvo. Mūsų entuziastų grupelė bandė pasiūlyti kažką, kas galėtų būti pilnavertis objektas internete kultūros, turinio prasme. Kilo idėja lietuviškos literatūros darinį padaryti Pasaulio literatūros virtualios bibliotekos dalimi, gauti UNESCO paramą. Buvome vienas pirmųjų skaitmenizavimo projektų Lietuvoje.

Daiva: Norėjosi tą daryti, nes to reikėjo. Dirbau Mažvydo bibliotekoje, automatizavimo skyriuje. Mano darbas buvo Mažvydo bibliotekos internetinio puslapio kūrimas. Buvau vienas iš nedaugelio žmonių Lietuvoje, kurie tuos puslapius darė. Matėme, kas vyksta Pasaulio bibliotekose, kaip viskas keičiasi, kokios tendencijos ir norėjome kažką panašaus daryti Lietuvoje.

Kokį pavyzdį tuomet Lietuvai rodė užsienis?

Daiva: 1996-aisiais metais važiavau į Europos nacionalinių bibliotekų konferenciją. Europoje skaitmenizacija jau buvo prasidėjusi. Vatikano bibliotekos pirmieji skaitmenizacijos bandymai buvo kuklūs vien dėl techninių galimybių, vėliau mes Lietuvoje labai sunkiai galėjome pamatyti, ką jie yra skaitmenizavę, bet jie jau buvo skaitmenizavę beprotiškai senus rankraščius – milžiniški formatai, puiki rezoliucija, puiki kokybė. Sugrįžę iš renginių ir pabendravę su žmonėmis iš įvairių pasaulio bibliotekų, sužinoję, kas ten daroma, galvojome, kad reikia, būtinai reikia ir mums judėti. Mes judėjome lėtai, nereikia norėti tik atgavus nepriklausomybę iškart viską padaryti, tai neįmanoma. Pamažu.

Dabar virtualioje bibliotekoje galima matyti 64 kūrinius su lietuviškais ir angliškais įvadais. Kaip vyko šių literatūros „aukselių“ atranka?

Daiva: Visa rašytinė istorija Lietuvos turėjo būti apimta ir atspindėta šitoje bibliotekoje. Tai buvo profesorių, kurie gerai išmano savo darbą ir atrinko kūrinius, požiūris į šią idėją. Profesoriai iš Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto, lituanistai sudarė sąrašą kūrinių, kuriuos vertėtų skaitmenizuoti ir įdėti į UNESCO virtualią biblioteką. Sąraše yra beveik trys šimtai kūrinių, o skaitmenizavome nepilną šimtą. Mes paprašėme išskirti kūrinius į dvi grupes, ėmėmės būtiniausių Kiek lėšų turėjom, tiek padarėm, ir tai jau buvo fantastiškas darbas, juodas darbas.

Kodėl tas darbas buvo toks „fantastiškas“ ir „juodas“?

Daiva: Per metus su tuo metu turimom priemonėm padarėme tai, ką dabar turime. Ir fiziškai nespėjome. Visos techninės galimybės buvo kuklios palyginus su šiais laikais: ir skaneriai buvo kitokie, ir teksto atpažinimo programos daug sunkiau veikė. Sukūrėme labai originalų dizainą tam laikui, tuo metu jis buvo be galo sudėtingas ir sunkiai programuojamas. Įdėjome daug darbo… Pats didžiausias darbas yra tekstų perrinkimas, skaitmenizavimas. Jūs įsivaizduokite, tarkime, iš knygos „Altorių šešėlis“ padaryti tekstą ekrane reikėtų. Vergiškas darbas.

UNESCO pasaulio literatūros lobynus siekė atverti internete, kad jie būtų labiau prieinami visuomenei. Tačiau retas lietuvis prieš 12 metų turėjo galimybę naršyti internete namuose, naudotis tokio tinklalapio galimybėmis buvo sunku. Į kokią auditoriją tuomet orientavotės? Ar šis internetinis puslapis sulaukė susidomėjimo?

Daiva: Tada tikrai mažai kas turėjo internetą, daugiausia tai buvo naudojama įstaigose, darbo vietose, institucijose. Sunku pasakyti, turbūt orientavomės į tuos, kurie išvis turėjo internetą. Labai orientavomės ir į užsienio skaitytoją, norėjosi pristatyti Lietuvos literatūrą, Lietuvos rašytinę kultūrą pasauliui. Na, bet puslapis vis tiek lūždavo nuo lankytojų. Turėjome labai primityvią programą, kurioje matėme, kiek apsilankiusiųjų buvo, fantastiški skaičiai. Sakyčiau, tai populiaru iki šiol.

Dabar juo ypatingai domisi moksleiviai ir užsienyje gyvenantieji. JAV lietuvių bendruomenė moko vaikus šeštadieninėse mokyklėlėse naudodamiesi šiuo puslapiu, tai jie vis prašo pratęsti projektą, skaitmenizuoti daugiau tų kūrinių, bet mes pinigų tam neturime. Na ir naujoji išeivija naudojasi, kuriai reikia gauti lietuviškų knygų, ypač vaikučiams, internete labai patogu. Metų bėgyje šešiais procentais auditorija padidėjo.

Visuomenė vis labiau linksta nuo popieriaus prie ekrano. Ar niekada nesulaukėte priekaištų, kad atitraukiate žmones nuo tikros knygos ir viliojate prie kompiuterio?

Juras: Šiais laikais tai nėra atitraukimas, tai yra sudarymas papildomų galimybių. Daug kur kaimuose kompiuterį rasi, o knygos neberasi. Buvo iniciatyva aprūpinti kompiuterizuotomis darbo vietomis, internetu labai didelį ratą regioninių mokyklų. Mes siūlėme darbo grupei, kad imtų kompaktus su mūsų virtualia biblioteka ir tiektų su kompiuteriais. Turinys šalia geležies krūvos. Tik nežinau, kuo baigėsi, bet man atrodo, kad niekas taip ir nesusidomėjo.

Daiva: Jaunimo atžvilgiu, geriau jau jie skaitys knygą elektroniniame formate, nei neskaitys išvis. Knyga labiau prieinama. Nustemba daug kas, kad tai nemokamas projektas, nes tokie dalykai būna mokami.

Profesorių sudarytame literatūros, vertos patekti į virtualią biblioteką, sąraše buvo beveik trys šimtai kūrinių. Planuojate toliau vystyti ir plėsti projektą?

Juras: Planuojame.

Daiva: Mes dar nepalaidojome idėjos galutinai. Įsivaizdavome, kad galėsime gauti lietuvišką paramą ir toliau plėsti kūrinių sąrašą. Krizė čia mus užpuolė ir tie fondai, kurie duoti paramą, neduodavo. Bet esame idėjiniai žmonės, dabar reikia tik iniciatyvos.