afrikos vaikai

Agnė Gelžinytė – antrakursė Vilniaus universiteto psichologijos studentė. Prieš mėnesį organizacija „Sign of Life“ ir „Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacija“, dalyvaujančios tarptautiniame projekte, ją išrinko Afrikos mergaičių ambasadore Lietuvoje. Iki 2012 metų A. Gelžinytė atstovaus Afrikos mergaites Lietuvoje ir sieks tikslo – trimis ketvirtadaliais sumažinti gimdyvių mirtingumą Afrikos šalyse bei užtikrinti, kad reprodukcinės sveikatos paslaugos būtų visiems prieinamos. Tai yra penktasis iš aštuonių Tūkstantmečio vystymosi tikslų, kuriuos iki 2015 m. įgyvendinti įsipareigojo Jungtinių Tautų narės. Lietuva ir dar penkios šalys – Danija, Vokietija, Latvija, Estija ir Nyderlandai – kovo mėnesį siųs savo ambasadores į Keniją ir stengsis įgyvendinti šio projekto tikslus. Apie penktojo vystymosi tikslo siekimą ir ambasadorės pareigas – Agnė Gelžinytė.

Papasakokite apie savo kelią iki Afrikos mergaičių ambasadorės Lietuvoje posto.

Prieš kelis mėnesius šventėje susipažinau su viena moterimi, kuri užsiminė tarptautinį projektą, ir mane šis projektas sudomino. Vėliau prisidėjau prie „Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacijos“ veiklos, tapau savanore. Priklausau asociacijos Jaunimo grupei, kuri rūpinasi Lietuvos jaunimui palankių paslaugų prieinamumu, švietimu šeimos planavimo klausimais. O kadangi ši asociacija ir rengia ambasadorių projektą, nusprendžiau dalyvauti atrankoje. Plačiau pasidomėjau šia tema, problema, parašiau esė, vėliau patekau į pokalbį – ir laimėjau.

Kodėl siekėte šio ambasadorės statuso?

Na, iš pradžių, kaip ir visus, mane sužavėjo galimybė nukeliauti į Keniją, aplankyti ten gyvenančias mergaites, pamatyti Afriką. Vėliau, tapusi savanore asociacijoje ir vis labiau gilinantis į tokias problemas, supratau, kad man tai yra įdomu ir aktualu. Man ši socialinė problema – šeimos planavimas ir lytinis švietimas – yra viena įdomesnių, ir planuoju ir ateityje dirbti šioje srityje. Pasibaigus ambasadorės kadencijai tikrai neketinu sustoti. Be to, atstovavimas Afrikos mergaites man bus labai gera veiklos patirtis.

Kaip ketinate įgyvendinti tą penktąjį Tūkstantmečio vystymosi tikslą ir kokiomis priemonėmis tai ketinate daryti?

Nuvykus į Keniją, mano pareiga bus susipažinti su ten gyvenančių mergaičių situacija. O mūsų, ambasadorių, tikslas – pamatyti, susipažinti su visa situacija ir, grįžus į savo šalį, informuoti kitus apie tai, viešinti šią – didelio mirtingumo dėl nėštumo – problemą. Viską publikuosiu savo tinklaraštyje, kurį ketinu rašyti ir būdama Afrikoje, ir grįžusi į Lietuvą. Stengsiuosi kuo labiau jį populiarinti, kad žmonės ten galėtų diskutuoti ir, galų gale, pamatytų tikrą, realų, aiškų vaizdą, koks tas Afrikos mergaičių gyvenimas. Kad jos nukenčia ir dėl nežinojimo, neišsimokslinimo, ir dėl skurdo, ir dėl įvairių religinių priežasčių, kaip jos neturi galimybės pasirinkti, siekti savo tikslų. Kaip jaunos mergaitės negali kilti nei karjeros, nei gyvenimo laiptais, nes turi gimdyti vaikus, kai kartais net nesuvokia, iš kur atsiranda vaikai.

Manau, reikės daryti pristatymus universitetuose, mokyklose, galbūt kitose organizacijose. Tai yra visai nesudėtinga, bet tikrai efektyvu. Ketinu šią problemą viešinti visų pirma jaunimo rate, kadangi tapau savanore Jaunimo grupėje – stengsiuosi suderinti abi savo pareigybes. Viskas priklauso nuo mano pastangų. Kuo daugiau jų įdėsiu, tuo geriau įgyvendinsiu tikslą. O aš tikrai stengsiuosi, tad tikiu savimi.

Koks yra viso šios problemos viešinimo tikslas?

Labai svarbu yra žinoti šią situaciją. Ir man pačiai, ir aplinkiniams buvo tikrai nemažas šokas, sužinojus, kad bene didžiausia besivystačių šalių mergaičių mirštamumo priežastis yra nėštumas. Dauguma mūsų galvoja, kad badas ir AIDS yra pagrindinės mirties Afrikoje priežastys, tačiau pasirodo, kad ne. O kodėl svarbu žinoti visa tai – kuo daugiau žmonių bus susipažinę su šia problema, tuo ji bus aktualesnė. O kuo ji bus aktualesnė, tuo didesnis poreikis bus kovoti su šia problema.

Kokioms būsimoms kliūtims esate pasirengusi?

Na, Afrika yra gan toli nuo Lietuvos, tad bus sunku pabaksnoti pirštu į tą problemą, tiesiogiai ją parodyti. Ir, žinoma, didžiausia kliūtis – tai žmonių abejingumas. Tikrai atsiras nemažai žmonių, kurie pasakys tą firminę frazę: „O kodėl mums to reikia? Pas mus, žmonės negauna pensijų ir pan., kam mums gelbėti tas Afrikos mergaites?“.

O ką tuomet sakytumėte tam abejingam žmogui, kuris temato savas problemas?

Aš suprantu, kad tos problemos, kurios yra arčiausiai, atrodo svarbesnės arba didesnės už kitas. Aš pasiūlyčiau palyginti savo gyvenimą ir gyvenimą tų žmonių, kurie gyvena besivystančiose šalyse. Mes čia gyvename puikiai, ir yra nepaprastai savanaudiška net nepagalvoti apie pagalbą. Jeigu kiekvienas žiūrės tik į savo daržą, tai tuomet kokia mūsų visuomenė? Taip, yra problemų, visi mes jų turime, bet tų mergaičių, gyvenančių Afrikoje, problemos, mano požiūriu, tai pat yra didelės.