negativ

Patyliukais krizenau, kaip šalia manęs lėktuve sėdėję mongolai nuoširdžiai keikė kinus ir, norėdami kuo aiškiau parodyti, kokie šie kaimynai rytiečiai jiems yra negražūs, demonstratyviai rankų pirštais tempė savo akių kraštelius bei delnais prispaudė savo nosis, esą va, žiūrėk, kaip tie kinai, tuntais plūstantys į mūsų stepes, baisiai atrodo.

Įdomu buvo iš šalies stebėti ir kaip vieno tarptautinio vakarėlio metu vyno išgėręs korėjietis pradėjo japonų estetika ir ramumu besižavintiems Vakarų europiečiams, kurie niekada nepatyrė kaimynų okupacijos, aiškinti, jog Tekančios saulės šalies žmonės yra žiaurūs. Lietuvių kompanijoje neformalioje aplinkoje, tuo labiau internautų komentarų šiukšlynuose, prisigaudytume dar skambesnių ir vaizdingesnių „epitetų“, skirtų lenkams, rusams, žydams.

Regis, prasivardžiavimai būdingi net ir labai skirtingų kultūrų tautoms. Jie iš istorijos tėkmėje susiklosčiusių kaimyninių ar artimų valstybių santykių gelmių į paviršių išplaukia anekdotais, patarlėmis, priežodžiais, nusėda į literatūrą, o šiandien – ir į žiniasklaidą. Vytauto Didžiojo universiteto Etnologijos ir folkloristikos katedros docentė dr. Laima Anglickienė įsitikinusi, jog informacijos priemonės dabar yra didelė jėga, daranti įtaką etninių ir kultūrinių stereotipų formavimuisi.

Nagrinėjate tautinius stereotipus tautosakoje. Ar tarp tradicinės tautosakos ir šių dienų žiniasklaidos galima būtų dėti lygybės ženklą?

Jokiu būdu ne. Tautosakoje atsispindi daugelio žmonių daug metų gludinta išmintis, pasaulėžiūra, papročiai ir gyvensenos ypatumai, požiūris į įvairius socialinius reiškinius ir žmonių tarpusavio santykius. Ji atspindi kolektyvinį mąstymą ir stereotipus. Vieno žmogaus kitokia nuomonė negalėjo labai atsispindėti tautosakoje. Nors įvairių žanrų kūriniuose gali atsispindėti ir labai priešingos nuomonės, skirtingi požiūriai į tą patį reiškinį, kurie galėjo būti pritaikomi skirtingose situacijose. Tai labai ryškiai matyti patarlėse ir priežodžiuose.

Žiniasklaida šiandien yra galingesnė – ji per trumpą laiką gali pakeisti daugumos nuomonę vienu ar kitu klausimu. Labai gaila, kad žurnalistai šia savo galia kartais piktnaudžiauja.

Beje, šiais laikais tarp menininkų ir žurnalistų labai madinga „neigti įsivyravusius stereotipus“, tarp jų – tautinius ir kultūrinius. Kiek čia yra politinės įtakos?

Manau, kad yra gerai, jog menininkai rengia įvairias akcijas, parodas, performansus, kurių metu bandoma paneigti įsivyravusius neigiamus stereotipus. Mūsų sąmonės ir požiūrio pokyčius sunku pamatuoti, ne visada tikslios yra ir įvairios apklausos. Bet, manau, kiekvienas renginys nors kiek mums padeda suprasti, kad pasaulyje turėtų bandyti taikiai sugyventi skirtingų požiūrių žmonės. Ką reiškia neigiami stereotipai, turbūt jau įsitikino ir kai kurie mūsų emigrantai, kuriems dėl kelių nusikalsti linkusių tautiečių yra klijuojamos neigiamos, ilgam prilimpančios etiketės. Tai nėra saldu, kai pats susiduri su neigiamu išankstiniu nusistatymu.

Bet negi tos apibendrintos nuomonės ir įsivaizdavimai atsiranda visiškai atsitiktinai? Jūs ir savo knygoje „Kitataučių įvaizdis lietuvių folklore“ rašote, kad tam tikri stereotipai apie kitą tautą susiformuoja ne be pagrindo.

Mūsų gyvenimas pilnas stereotipų. Psichologai pažymi, kad gyvenimas be stereotipų neįmanomas, kasdieniškų situacijų nuolatinis įvertinimas mus per daug apkrautų. Gyvendami vieni šalia kitų, tarpusavyje bendraudami, žmonės lygina save su kitais ir vertina. Apie kaimynus, kaip ir apie bet kurį kitą reiškinį, susidaroma tam tikra nuomonė, dažnai fragmentiška ir netiksli. Kaip yra pabrėžę mokslininkai, nacionalumas, tautiškumas dažnai yra suvokiamas ne tiek protu, kiek jausmais ir emocijomis. Sakydami „lietuvis“, „rusas“, „lenkas“, „žydas“, mes dažniausiai juos suvokiame ne tik kaip tam tikrų geografinių erdvių atstovus, o jau turime apibrėžtas nuostatas, vertinimus, charakterio stereotipus. Dažniausiai jie yra neigiami ir menkinantys kitą tautą.

Nuo ko tas vertinimas priklauso?

Šiuolaikiniame pasaulyje neįsivaizduojama etniniu požiūriu homogeniška valstybė.

Mokslininkai tautiniais stereotipais vadina ir detalius, ir paviršutiniškus kurios nors tautos ar jos atstovų apibūdinimus, kurie pateikiami kaip neginčijami, turintys vertinamąjį, dažniausiai neigiamą, pobūdį. Daug įtakos tam turi politiniai įvykiai, susidūrimo su kitų tautų atstovais pobūdis ir dažnumas. Pavyzdžiui, daugelis tautų nuo seno turi panašių stereotipų apie žydus ir romus. Šios dvi tautos kelis šimtus metų gyvena šalia mūsų, sėslių europiečių, ir išsiskiria savo gyvenimo būdu, pragyvenimo šaltiniais, kitokiais papročiais, kita religija. Šie skirtumai šiandien jau nebėra tokie ryškūs ir svarbūs, bet dar prieš šimtą metų jie labai matėsi ir dalino žmonių grupes, tautas, į visiškai skirtingus pasaulius.

Santykiai tarp kaimyninių valstybių nuolat keičiasi: kartais jie būna labai draugiški ar bent neutralūs, kartais kyla įvairių nesutarimų, peraugančių į rimtus konfliktus. Tai nuolat besikeičiantis procesas. Tačiau visos šio bendravimo nuosėdos lieka žmonių atmintyje. Ypač ilgai prisimenamos įvairios nuoskaudos. Jas stengiasi užmiršti ar bent oficialiai nepriminti svarbūs valstybės veikėjai ir diplomatai, o paprastiems žmonėms tokie draudimai ir taisyklės negalioja. Taip gimsta stereotipai apie gerus, o dažniausiai blogus įvairių tautų bruožus.

Folkloras taip pat yra realaus gyvenimo ir kartu visuomenės kultūros, mentaliteto ir gyvenimo būdo vertybių atspindys. Požiūris į kitos tautybės žmogų folklore dažnai būna ironiškas, pašiepiamas, kartais netgi užgaulus ar paniekinamas.

Jūsų požiūriu, koks paveikiausias būdas, stipriausias postūmis kokiam nors stereotipui prigyti žmonių sąmonėje?

Stereotipai dažniausiai perteikia neigiamą informaciją. Dažniau bus pastebimi tam tikri priešiški tautų santykiai, kariniai susidūrimai, nei taikus, gerais santykiais pagrįstas bendradarbiavimas. Tarptautiniai santykiai tautinių stereotipų atsiradimui ir dinamikai daro didžiulę  įtaką: taikiais periodais negatyvūs stereotipai prislopinami ir sustiprėja pozityvūs. Tačiau pirmieji niekur nedingsta ir greitai atgyja vėl pasikeitus politinėms ir ekonominėms sąlygoms. Dažnai šį procesą dar sustiprina jausmas, kad kita tauta per mažai gerbia mūsų tautinį identitetą ir mūsų teisinę bazę, ir net pačią valstybę.

Žinoma, ryškiausias pavyzdys čia galėtų būti šiuo metu vėl pablogėję lietuvių santykiai su lenkais. Jau gerą šimtmetį mūsų santykiai su šia tauta tai ryškiai pablogėja, tai vėl nusistovi ramybė, ir jie pagerėja. Atitinkamai skirtingais laikotarpiais išryškėja ir teigiami arba neigiami stereotipai. Beje, šie lenkų įvaizdžiai visais laikais stipriai buvo formuojami bei eskaluojami ir lietuvių literatūros kūriniuose, ir publicistikos straipsniuose. Mes vis lipame ant to paties grėblio.

O kaip laikui bėgant keičiasi lietuvių nuomonė apie šalyje gyvenančias etnines  mažumas, kaimynines tautas?

Visuomenės nariai gali išpažinti daugybę nuostatų įvairioms grupėms, jos randa atgarsį kasdieniame mūsų gyvenime, daro įtaką išgyvenimams ir poelgiams, ypač patekus į mišrią tautinę aplinką. Tačiau jos gali būti nerealizuotos kasdieniame gyvenime. Lygiai taip pat stereotipai gyvenime ir tautosakoje skiriasi. Pavyzdžiui, apie vokiečius žmonės atsiliepia kaip apie darbščius, punktualius, netgi pedantiškai tvarkingus, o tradiciniame mūsų folklore jų įvaizdis labai neigiamas – jie kvaili ir žiaurūs.

Apskritai daugelio tautų folklore vokiečio paveikslas susijęs su priešo įvaizdžiu, jam priskiriama ir jėga, žiaurumas, piktavališkumas, žvėriškumas, kvailumas bei nemokšiškumas. Beje, šie stereotipai buvo užfiksuoti dar tarpukario Europoje – tuo metu labai išpopuliarėjo folkloro tyrimai, kurių tikslas – pažiūrėti, kaip viena ar kita tauta savo folklore atsiliepia apie kitas, dažniausiai kaimynines. Tokiais tyrimais kai kurie autoriai netgi stengdavosi paneigti neigiamus stereotipus apie savo tautą, kartu nepatingėdavo paieškoti neigiamų pavyzdžių apie gretimas tautas. Taip žodžiais ir stereotipais tarpusavyje „kariavo“ lenkai su vokiečiais. Ir mūsų folkloristas Jonas Balys tyrinėjo, kaip lietuviai savo folklore vaizduoja kitas tautas. Dar 1938 m. jis rašė, kad prancūzų, italų ir danų kalbose vokiečio pavadinimą reiškiąs žodis turi kvailio prasmę, Bosnijoje – klastingą žmogų.

Sunkiai keičiasi mūsų nuomonė ir folkloras apie žydus bei romus. Jau daug šimtmečių  fiksuojamos tos pačios šių tautų savybės. Nors ne visos kaimyninės tautos yra vienodai populiarios lietuvių tautosakoje. Taikus kaimyniškas sugyvenimas su latviais labai menkai visais laikais atsispindi mūsų tautosakoje. Tai tik dar kartą įrodo, kad stereotipams kurti reikalinga įtempta tarptautinė padėtis.

Pastebėjau, kad kaimyninės tautos mėgsta prasivardžiuoti, tarsi vaikai smėlio dėžėje. Kaip tos pravardės, apsižodžiavimai atsiranda?

Kai kurie stereotipai, kaimyninių tautų pravardės gyvuoja jau kelis šimtmečius, kiti yra sukurti sovietmečiu, treti – jau nepriklausomybės metais. Ilgainiui jie šiek tiek kinta besikeičiant kaimyninių valstybių tarpusavio santykiams.

Galime prisiminti poros tautų pravardžių sukūrimo aplinkybes. Šiuo metu pati žinomiausia latvio pravardė – „zirgas galva“ (žirgo galva). Kalbininkas A. Butkus pažymi, kad „arklio galva“ pabrėžia ir mūsų kalbų giminystę – bendra leksika, ir latvių kalbos fonetikos savitumą (z vietoje ž). Ši pravardė gyvuoja jau antrą šimtmetį, tačiau jos kilmė nėra visiškai aiški. Viena iš versijų sako, kad po baudžiavos panaikinimo prasidėjus intensyvesniems lietuvių ir latvių prekybiniams ryšiams, lietuviai dažniau nuvykdavo į Latvijos turgus. Latvių arkliai buvę stambesni ir gražesni, todėl lietuviai prekeiviai ar samdiniai iš pavydo taip praminę jų savininkus. Tačiau visgi labiausiai tikėtina prielaida, kad XIX a. taip lietuvius praminė patys latviai, pabrėždami jų žioplumą. Dažnai girdėdami šią frazę latvius sakant, ją perėmė lietuviai, taip ėmę vadinti pačius latvius. Beje, patiems latviams ši pravardė yra nieko nesakanti ir į ją latviai niekaip nereaguoja (na, nebent, abiejų šalių internautai šiuo klausimu kartkartėmis papiktžodžiauja internetiniuose komentaruose).

Pastaraisiais metais latviai pavadinami visapusiškai teigiamą reikšmę turinčiu žodžiu „braliukas“, kurio atsiradimo istorija žinoma daugeliui lietuvių. Taip 2007 m. Eurovizijos dainų konkurse rezultatų skelbimo metu draugiškai į lietuvius kreipėsi latvių vedėjas. Šis vedėjui visai netikėtai, bet nuoširdžiai išsprūdęs kreipinys davė daugiau, nei visų metų Latvijos diplomatų darbas, kuriant pozityvų savo šalies įvaizdį Lietuvoje. Lietuviai mielai perėmė šį jiems puikiai ir lietuviškai gražiai skambantį žodį ir taip ėmė vadinti pačius latvius. Tad „braliukas“ vartojamas teigiamame kontekste.

Šiuo metu populiariausia estų pravardė yra „kuliamaje“. Ji yra atsiradusi palyginti neseniai ir kilusi iš estų krepšininko Gerto Kulamiajės (Ghert Kullamäe), pirmojo užsieniečio legionieriaus, 1993–1994 m. žaidusio „Žalgiryje“, pavardės. Šia pravarde kartu pašiepiama ir estų kalbos fonetika (lygiai taip pat, kaip ir anekdotuose), be to, šis žodis tinka paniekinamai pravardei ir dėl asociacijų su lietuvių kalbos obsceniškąja leksika. Personažas estas Duujookaukee Kiiuuulemiaja buvo sukurtas juodojo humoro laidoje „Radioshow“ ir tokiu būdu išpopuliarintas. Kulemaje vardą estams apibūdinti šiandien rasime internetinių forumų, straipsnių, ypač susijusių su krepšiniu, komentaruose.

Tairodo, kad šiandien ir žiniasklaida padeda kurti ar sustiprinti jau iki tol gyvavusius stereotipus. Ir šiuo metu humoro laidoje „Dviračio šou“ sutiksime personažus estą ar lenką (tiesa, ten daugiau parodijuojamas Lietuvos lenkas), kurie pasirodo laidose kilus kokioms nors problemoms, nesusipratimams tarp valstybių ar tautų.

Paniekinamų kaimyninių tautų pravardžių ypač daug rasime internetiniuose forumuose bei portaluose, kuriuose komentuojami straipsniai, vienaip ar kitaip aprašantys kaimynines tautas. Net jeigu straipsnio tema ir tonas yra neutralūs, internautų komentarai mirgėte mirga pravardėmis, visõs aprašomos tautõs pašiepimu. Pravardės „padeda“ greičiau, nedaugžodžiaujant sumenkinti šių tautų atstovus. Galimybė anonimiškai reikšti savo nuomonę kartais komentatoriams atleidžia bet kokias vadžias. Jie sau leidžia labai piktai ir tikrai įžeidžiamai atsiliepti apie kitas tautas. Beje, Lietuvoje internautai jau yra nubausti už antisemitinius komentarus. Mažiau tikėtina, kad bausmės būtų skiriamos už kitų tautų įžeidimus.

O kaip su humoro laidomis? Ar jų kūrėjai, literatūrinių, publicistinių tekstų autoriai nebegali juokauti? Kur yra riba tarp tautos sumenkinimo ir taiklios kritikos?

Juokauti galima ir netgi būtina. Tai pats geriausias būdas pašalinti ar bent sumažinti įtampas. Kitų taiklūs pastebėjimai apie kurios nors tautos teigiamas ar neigiamas savybes padeda ir save pamatyti iš šalies. Pasaulyje tarp tautų vyksta ne tik ginklų, bet ir žodžių kova. Ir visos tautos naudojasi šiuo ginklu. Bet riba tarp taiklios konstruktyvios kritikos, neįžeidžiančios pašaipos ir tautos sumenkinimo ar net pažeminimo yra sunkiai nubrėžiama ir labai priklauso nuo informacijos pateikimo konteksto.

Man atlikus Tibeto įvaizdžio Lietuvoje tyrimą, ėmė pirštis išvada, kad mūsų spauda to įvaizdžio neformuoja, o viso labo chaotiškai sugeria ir atspindi kitų asmenų ar organizacijų vertinimus ir įsivaizdavimą apie tą tolimą kultūrą. Vis dėlto kokį vaidmenį atlieka šių dienų žiniasklaida formuojant stereotipus apie „kitus“?

Čia ir blogiausia, kad žiniasklaida labai dažnai perima tuos stereotipus ruošinių pavidalu, juos tik pakartoja ir sustiprina. Iš kitos pusės, kiekvienas žmogus, taip pat ir žurnalistas, gali turėti savo vienokią ar kitokią subjektyvią nuomonę, tik ne kiekvienas turime sceną, kurioje savo nuomonę galime reikšti. Dėl to žiniasklaidos atstovai ir turėtų jausti didesnę atsakomybę už savo žodį – ir ne tik už pateikiamus faktus, bet ir už savo perduodamas nuotaikas. Vakar važiuodama troleibusu girdėjau, kaip viena pagyvenusi moteris kalbėjo su jaunu vaikinu. Optimizmu trykštanti vyresnioji mokė: „Ir niekada nesakyk, jog tu nesi kaltas dėl to, kad lyja. Žinok, tai tavo blogos mintys prišaukia tuos pilkus debesis.“

Kalbėjosi Goda JUOCEVIČIŪTĖ